Vytenis Povilas Andriukaitis. Būsto krizė Europoje. Ką renkasi Lietuva?

Europa šiandien susiduria su paradoksu: būdama ganėtinai turtinga, sukūrusi socialinės apsaugos modelį, kuriuo žavisi visas pasaulis, susiduria su būsto prieinamumo problema.

Tai nėra vien ekonominė problema – tai socialinės sanglaudos, demografijos, jaunimo ateities ir net politinio stabilumo klausimas. Todėl Europos Sąjunga (ES) imasi skubių veiksmų ir steigia specialų komitetą, kuris turi pateikti sprendimus, kaip sustabdyti vis labiau įsibėgėjančią būsto įperkamumo krizę.

Skaičiai kalba patys už save: per penkiolika metų iki 2025-ųjų vidurio nuomos kainos išaugo apie 30 procentų, o būsto įsigijimo – apie 60 procentų. Dešimtadalis europiečių būstui išleidžia net 40 procentų pajamų, o kai kuriuose didmiesčiuose šis rodiklis šokteli iki 75 procentų.

Tai jau nebe rinka – tai socialinės atskirties spiralė, kuri įsuko ne tik nelygybę, bet ir nusivylimą. Jaunimas vėliau išsikrausto iš tėvų namų, vėliau kuria šeimas, o tai tiesiogiai veikia ES demografiją.

ES fiksuoja ir kitą pavojingą tendenciją: 2023 metais statybos leidimų skaičius sumažėjo penktadaliu. Priežasčių daug – nuo painių miestų planavimo procedūrų iki žemės trūkumo. Tuo pačiu metu pietinėse ES šalyse būsto rinką išbalansuoja trumpalaikė nuoma. Tačiau sprendimai slypi ne tik Briuselio dokumentuose. Jie slypi ir gerosiose praktikose, kurias kai kurios valstybės taiko jau dešimtmečius, o Lietuva galėtų perimti be didesnių diskusijų.

Švedijos municipaliniai būstai – vienas ryškiausių europinių pavyzdžių. Tai nėra socialinis būstas siaurąja prasme, o plačiajai visuomenei prieinami savivaldybių valdomi nuomojami butai. Jų moderni vadyba tarnauja viešam interesui. Švedija sąmoningai pasirinko mišrią gyventojų sudėtį, vengdama socialinių getų, todėl municipalinis būstas čia skirtas jaunimui, šeimoms, vidutinių pajamų gyventojams, naujakuriams miestuose, kur būsto trūkumas ypač didelis.

Nuomos kainos nustatomos pagal „naudojimo vertę“, o ne pagal rinkos spekuliacijas, todėl jos išlieka stabilios ir prognozuojamos. Tai kuria saugumą, kokybę ir socialinę sanglaudą. Švedija neturi tradicinio socialinio būsto sektoriaus – municipaliniai būstai yra visos nuomos rinkos stuburas.

Airija pastaraisiais metais sukūrė naują būsto kategoriją – savikainos nuomą, vadinamą „cost rental“. Tai nėra socialinis būstas, o savivaldybių ar valstybės agentūrų valdomi butai, kurių nuoma nustatoma pagal realią statybos ir priežiūros savikainą, todėl ji 20–30 procentų mažesnė nei rinkoje. Airija taip pat plėtoja tikslinius projektus būtinoms profesijoms – mokytojams, medikams, pareigūnams. Tai aiškūs prioritetai – be šių žmonių valstybė negali funkcionuoti, todėl jų būstas turi būti prieinamas.

Vokietijoje veikia darbdavių būsto sistema, kurią galima vadinti personalo politikos dalimi. Regionuose, kur būsto kainos aukštos, ligoninės, universitetai, policijos padaliniai, komunalinės įmonės siūlo būstą savo darbuotojams. Gydytojams, mokytojams ar policininkams siūlomi pereinamojo laikotarpio būstai, subsidijuojama nuoma ar suteikiami bendrabučio tipo kambariai. Tai tampa darbo sąlygų bei sutarties dalimi. Miuncheno miesto įmonė „Stadtwerke München“ yra vienas ryškiausių pavyzdžių, įrodantis, kad prieinamas būstas gali pritraukti papildomų darbuotojų.

Suomijoje veikia ARA – valstybinė būsto finansavimo ir vystymo agentūra, kuri administruoja reguliuojamos nuomos sektorių, prieinamą vidutinių pajamų gyventojams, įskaitant viešojo sektoriaus darbuotojus. ARA būstas yra 20–40 procentų pigesnis nei rinkos nuoma, o savivaldybės, jei yra kritinis poreikis, gali išskirti tam tikras profesijas. Suomijoje taip pat paplitęs darbdavių būstas, ypač sveikatos sektoriuje, kur savivaldybės padeda kad ir ligoninėms.

ES bando įpareigoti valstybes statybos leidimus išduoti per 80 dienų, mažinti pridėtinės vertės mokestį naujos statybos būstui, tam tikroms medžiagoms ar remonto darbams. Tai svarbūs žingsniai, bet jie neišspręs nacionalinių spragų, jei valstybės pačios nesiims atsakomybės.

Lietuva turi pati spręsti municipalinio būsto stygių. Prieš 35–40 metų turėjome manevrinį fondą, vėliau – tarnybinius butus. Šiandien, kai medikai, mokytojai, policininkai ir kariškiai migruoja tarp regionų, rotuojasi ar kyla karjeros laiptais, būtina turėti stabilaus prieinamo būsto fondą.

 Savivaldybės jau dabar turi sklypų, bet stokoja lėšų infrastruktūrai – gatvėms, vandentiekiui. Tai rodo, kad be valstybės ir investuotojų partnerystės neišsiversime.

Tokią būtinybę akivaizdžiai jau mato Vilnius. Sostinė ketina kurti municipalinio būsto fondą, norėdama lengviau pritraukti trūkstamus specialistus ir didinti būsto prieinamumą. Pagal šį modelį jauni specialistai galės tam tikram laikui nuomotis būstą už mažesnę nei rinkos kainą. Šiuo metu mieste trūksta šimtų mokytojų, medikų ir pareigūnų, todėl ieškoma sprendimų, kurie padėtų žmonėms rinktis Vilnių ne tik darbui, bet ir gyvenimui.

Be abejo, visos Lietuvos skaudulys lieka lėti renovacijos tempai bei abejotina jos kokybė, prastas būstų energinis efektyvumas. 

Tarnybiniai butai, municipalinis fondas, savikainos nuoma – tai ne nostalgija, o būtinybė. Nes be būsto nėra nei regionų gyvybingumo, nei viešųjų paslaugų kokybės ar socialinės sanglaudos.

Vytenis Povilas Andriukaitis, europarlamentaras, Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso (S&D) frakcijos narys

https://www.socialistsanddemocrats.eu/lt

Pranešimą paskelbė: Živilė Čepaitė, UAB „Komunikaciniai projektai”