„Via Lietuva“ vadovas: gal giliau nagrinėjant „Teltonika“ atvejį kelininkai pagaliau bus išgirsti?

Socialiniuose tinkluose daugeliui jau išsakius savo nuomonę apie stabdomas verslo investicijas Lietuvoje, verslo įmonių sunkumus, derinant inžinerinių tinklų klojimo kelių infrastruktūroje projektus, ne tik jaučiu pareigą  atsakyti, ko  „Via Lietuva“ jau ėmėsi, bet ir į šią situaciją pažvelgti giliau.  

„Teltonika“ vystomas investicinis projektas, sukėlęs diskusijų bangą socialiniuose tinkluose, atvėrė erdvę ir gilesnei diskusijai. Daugelis internautų, ypatingai stovinčių verslo pusėje, klausė, turi būti kelių infrastruktūra išnaudojama valstybės ir visuomenės reikmėms ar neturi? Matyt nereikia būti nei verslo atstovu nei valstybės tarnautoju, kad žinotum atsakymą: TAIP TURI, PRIVALO. Nes kam investuoti į infrastruktūrą jei neketini nei pats ja naudotis, nei leisti ja naudotis kitiems. 

Į raginimus kuo greičiau visiems inžinerinių tinklų projektams atverti kelių infrastruktūrą, galima atsakyti trumpai. „Via Lietuva“, Susisiekimo ministerija, Vyriausybė, Valstybė iš principo gali leisti klotis inžinerinius tinklus kelio zonoje. Visi šiuo metu tai ribojantys įstatymai greičiau ar lėčiau – pakeičiami. 

Tačiau įsileidus inžinerinius tinklus į kelią, pirmiausia reikia sąžiningai atsakyti į klausimus, kokios bus į kelio infrastruktūrą „ateinančių“ verslo įmonių atsakomybės, kokie bus numatyti kontrolės mechanizmai, kaip „ateinantiems“ į kelių infrastruktūrą bus užtikrintas lygiateisiškumo principas, na ir galiausiai, kas po kelerių ar kelių dešimtmečių metų keliui plečiantis ar atsiradus poreikiui jį rekonstruoti, padengs tinklų iškėlimo iš kelio juostos kaštus? O kaštai nemenki, skaičiuojami tais pačiais keliams Valstybės biudžete trūkstamais milijonais. 

Pateiksiu kelis skaičius: esamų tinklų iškėlimas per pastaruosius dvejus metus iš „Via Lietuva“ pareikalavo kiek daugiau nei 5 milijonų eurų. Šiuos kaštus padengė Valstybė – solidariai visi mokantys mokesčius, nes Lietuvoje keliai (jų remontas ir priežiūra) finansuojama iš Kelių plėtros ir priežiūros programos lėšų. Maždaug tiek pat kainuoja sutvarkyti ir 6 griūvančius tiltus. Ką rinktis –  iškelti daugeliu pelningai veikiančių, neretai ir privačių įmonių inžinerinius tinklus ar remontuoti tiltus? Tiesiog reikia nuspręsti, kas mums, visiems yra prioritetas. 

Teisingumo dėlei verta priminti, kad maždaug 2008 m., kai valstybinius kelius patikėjimo teise valdantys „kelininkai“ atėjo statyti ir modernizuoti svarbiausių šalies kelių, ten rado suklotus inžinerinius tinklus  ir už jų iškėlimą kartą jau susimokėjo. Infrastruktūros gyvavimo ciklas apsuko ratą. Dabartinis daugumos eksploatuojamų tiltų amžius jau siekia apie 55 m. (tilto eksploatacijos trukmė apie 65-70 m.). Panašiu laikotarpiu šalyje buvo pastatyta daug tiltų, tai reiškia, kad artėja diena, kai daugelio šiuo metu šalyje eksploatuojamų tiltų būklė pradės sparčiai blogėti ir jais pravažiuoti tiesiog nebebus galima. 

„Via Lietuva“ neturi tikslo išgąsdinti, tik siekia, kad ją išgirstų, net ir „Teltonika“ projekto kontekste, kur jai mesti kaltinimai neveiklumu ir biurokratinių procedūrų puoselėjimu. Neneigiu, to mūsų įmonėje yra ir dar daug. Pokyčius pradėjome tik prieš metus, kai įmonė veiklą skaičiuoja jau dešimtmečiais. Infrastruktūriniai „Via Lietuva“ įgyvendinami kelių statybos projektai išjudėjo, atėjo laikas pokyčius pradėti ir kitur.

 „Via Lietuvai“ komanda jau kuria naują kelių finansavimo modelį. Pateiksiu paprastą pavyzdį: šiuo metu kelių infrastruktūroje veikla yra draudžiama arba ribojama šalies įstatymų. Tai reiškia, kad Valstybė, investavusi į kelių infrastruktūrą, praktiškai negauna iš jos jokios grąžos, tik patiria vis didėjančius infrastruktūros plėtros ir priežiūros kaštus. Verslo įmonės tuo tarpu priverstos koreguoti ar stabdyti plėtros planus, nes šalies įstatymai neleidžia ar riboja veiklą kelio juostoje. Žinant apgailėtiną kelių infrastruktūros būklę, nereikia būti verslininkui, kad suprastum, jog tokia situacija yra absurdiška. Kam žvalgytis labai toli, galima pažvelgti į miestus, kuriuose yra infrastruktūros mokestis. Jei miestas ar valstybė įsileidžia verslą į savo infrastruktūrą, o verslas yra pasirengęs už tai sumokėti, vadinasi situacija be pralaimėtojų.  Žinoma, kad šis kelių infrastruktūros finansavimo modelis būtų įgyvendintas reikia pakeisti ne vieną įstatymą, tam sukurti teisinę bazę. Judame ir šia kryptimi  – pirmieji KPP, Žemės įstatymų pakeitimų projektai jau atiduoti derinimui ir laukia naujojo Susisiekimo ministro, Seimo, Vyriausybės sprendimų.

Pastarosiomis savaitėmis ne kartą teko išgirsti klausimą, kodėl „Via Lietuva“ pykstasi su elektros skirstymo įmonėmis. Nesipyksta. Su elektros skirstymo operatoriais „Via Lietuva“ jau prieš kurį laiką pradėjo derybas dėl inžinerinių tinklų projektų derinimo sąlygų pakeitimo, siekiant sąžiningų įsipareigojimų abiem pusėms: kitaip tariant mes įsileidžiame inžinerinius tinklus į kelią, toliau rūpinamės kelių infrastruktūra. Kita pusė įsipareigoja prisiimti  senų tinklų iškėlimo (kai Valstybei to prireiks) ir tinklų priežiūros kaštus. 

Pakeitus Energetikos įstatymą kaštai už seniau kelyje paklotų inžinerinių tinklų iškėlimą šiuo metu tenka jau tik kelius prižiūrinčiai „Via Lietuvai“. Įvertinus investicijų keliams poreikį, toks kaštų ir atsakomybių pasidalijimas mums neatrodo sąžiningas. 
Sutinku, kad biurokratines procedūras ne tik mūsų, bet ir kitose Valstybės valdomose įmonėse reikia mažinti, bendru sutarimu bei pastangomis privalome stengtis projektus judinti iš „mirties taško“. 

Vis tik stumdydamiesi ir susipriešinę (kalbu apie verslą ir Valstybę) tikslų nepasieksime. Daug daugiau galime nuveikti bendradarbiaudami. 

Pranešimą paskelbė: Eglė Nemanytė, AB Via Lietuva