Ruoškitės rudeniui: kils ne tik šildymo ir maisto kainos, bet ir paskolų įmokos

Autorius: Raul Eamets, banko „Bigbank“ vyriausiasis ekonomistas

Naftos krizė Artimuosiuose Rytuose tęsiasi. Optimistai buvo pradėję tikėtis, kad su paliaubomis Hormūzo sąsiauris vėl atsivers, tačiau jau dabar turėtų būti aišku – niekas taip greitai neišsispręs. Fizinėse sandorių rinkose nafta šiandien kainuoja 150 dolerių už barelį, ir šio pabrangimo poveikis mūsų degalinių dar net nepasiekė.

Infliacija – nebe „ar“, o „kiek“ klausimas

Pažvelkime į istoriją. 1973 metų naftos krizė, kilusi iš to paties regiono, Europoje infliaciją patrigubino. Pagal dabartinius rodiklius, panaši dinamika šiais metais Europos infliaciją galėtų pastūmėti iki maždaug 6 proc. lygio. Ar istorija pasikartos – neaišku. Tačiau Europos Centrinio Banko užsibrėžtas 2 proc. infliacijos tikslas šiemet greičiausiai liks svajone.

Kodėl Europos šalys, o kartu ir Lietuva, yra ypač pažeidžiamos? Mes energiją importuojame, o ne eksportuojame, skirtingai nei JAV. Todėl pasaulinių rinkos kainų paveikti negalime. Esame priversti mokėti tiek, kiek prašoma pasaulinėje rinkoje.

Pirmasis infliacijos smūgis jau pasiekė vairuotojus – kyla degalų kainos. Tai greitai persimeta į transporto sektorių. Lietuvoje jis sudaro svarbią ekonomikos dalį ir įdarbina net apie 150 tūkst. žmonių. Be to, visos prekės ir paslaugos, kurioms reikia transportavimo, šiuos kaštus įtraukia į savo kainas. Galiausiai už viską sumoka vartotojas.

Tačiau degalai – tik pradžia. Kartu su nafta nukentėjo ir gamtinių dujų gamyba bei SGD transportavimas. Kataro dujų telkiniai smarkiai apgadinti Irano raketinių smūgių, o gamybos lygiui atkurti prireiks nemažai laiko. Kataras pagamina 20 proc. pasaulio suskystintųjų gamtinių dujų, ir apie 20 proc. šios gamybos šiuo metu nebeveikia. SGD infrastruktūra yra sudėtinga, jos atstatymas trunka 2–3 metus.

Kalbant apie mastą – 20 proc. sumažėjimas reiškia maždaug 16 mln. tonų SGD. Tai sudaro apie 14 proc. Europos Sąjungos metinio suvartojimo. Tokio kiekio dingimas rinkoje sukuria kainų šoką. Europos dujų kainos ateities sandorių rinkose jau pakilo beveik 80 proc.

Lietuva – itin jautrioje pozicijoje

Lietuva šioje situacijoje atsiduria gana jautrioje pozicijoje. 2024 metų duomenimis, apie 22 proc. šalies elektros energijos gaminama iš gamtinių dujų, o apie 25 proc. šildymo priklauso nuo dujų. Palyginimui – kaimyninė Estija gamtinėms dujoms elektros gamyboje skiria apie 10 proc., šildymui – apie 15 proc. Latvijos priklausomybė dar didesnė: apie 30 proc. elektros ir beveik 50 proc. šildymo.

Tiesioginį smūgį pajusime rudenį, kai prasidės šildymo sezonas. Azijoje jau dabar padariniai akivaizdūs – dujų tiekimas Kinijai sumažėjo 40 proc.

Ši krizė mūsų ekonomiką paveiks ir per maisto kainas. Pirma, maistas brangsta dėl to, kad importuojame tiek galutinius produktus, tiek žaliavas, o transportas pabrango.

Antra – kyla trąšų kainos. Šiandien nieko nepagaminsi be trąšų, o daugelis svarbiausių trąšų gaminamos iš gamtinių dujų, kurių dabar trūksta ir kurios yra brangesnės. Vadinasi, brangs tiek vietinė, tiek importuota žemės ūkio produkcija.

Psichologija ir atlyginimų-kainų spiralė

Egzistuoja ir psichologinis veiksnys, kurio nereikėtų nuvertinti. Žiniasklaidos dėmesys Artimųjų Rytų krizei formuoja infliacijos lūkesčius – žmonės tiesiog iš anksto nusiteikia, kad kainos kils. Vartotojų nuotaikos prastėja, ir tai jau matyti kovo mėnesio duomenyse.

Kylantys infliacijos lūkesčiai palengvina kainų didinimą – argumentas „viskas pabrango“ veikia, ir pats savaime nėra neteisingas. Dėl to net tie, kuriems kainų kelti dar nereikėtų, pradeda tai daryti.

Kylančios kainos, savo ruožtu, verčia darbuotojus reikalauti didesnių atlyginimų. Jei to neįvyks iškart, įvyks kitų metų pradžioje – taip infliacinis impulsas persikelia į kitus metus.

ECB bus priverstas veikti

Ilgalaikis kylančių naftos kainų poveikis palies ir pinigų politiką. Europos Centrinis Bankas jau pakėlė šių metų euro zonos infliacijos prognozę iki 2,8 proc. nuo ankstesnių 1,9 proc. Ši korekcija ne paskutinė.

Labiausiai tikėtina, kad kitą palūkanų normų kėlimą pamatysime jau balandžio 30 dieną. Realu, kad šiemet palūkanos bus keliamos dar du kartus, 6 mėnesių EURIBOR iki metų pabaigos nustumiant iki 2,85 proc., ar dar aukščiau – iki maždaug 3,1 proc.

Lietuvos gyventojams, turintiems būsto paskolas, tai reiškia didesnes mėnesio įmokas. Statybų ir nekilnojamojo turto plėtra lėtės, vartojimas mažės. Ekonomika apskritai pradės trauktis.

Greito palengvėjimo tikėtis neverta

Net jei Hormūzo krizės pabaigą pamatysime artimiausiomis savaitėmis ar mėnesiais, kodėl turėtume manyti, kad naftos gamintojai ir eksportuotojai bus pasirengę kainas iš karto leisti žemyn?

Jiems akivaizdžiai naudinga, jei nafta dar metus kainuos 110–120 dolerių – pinigai plauktų į kišenes. Juk viską galima suversti karui su Iranu.

Vienintelis argumentas, kodėl JAV norėtų mažesnių naftos kainų, yra kylančios vidaus degalų kainos ir artėjantys rinkimai. Amerikiečiai, pabrangus degalams, nebūna laimingi.

Visgi priežasčių, kodėl greitos naftos deficito pabaigos artimiausiu metu tikėtis neverta, yra ne viena. Geriau priprasti prie aukštesnių kainų degalinėse – ir ne tik ten.

Lietuvos vartotojui tai reiškia, kad 2026 metai bus brangesni tiek prekybos centre, tiek atėjus sąskaitai už šildymą. O kalbant apie būsto paskolų turėtojus – verta perskaičiuoti šeimos biudžetą atsižvelgiant į tai, kad EURIBOR metų pabaigoje gali būti ženkliai aukštesnis nei šiandien.

Pranešimą paskelbė: Erik Murin, MB „Morė yra daugiau“