„Rafako“ pamokos Lietuvos statybininkams: numatyti rizikas ir pasiruošti deryboms dėl sutarčių sąlygų

Šie metai Lietuvai atnešė iššūkių ne tik suvaldant COVID-19 pandemiją, bet ir įgyvendinant reikšmingus statybos projektus. Sausį buvo nutraukta rangos sutartis su Kaune stadioną stačiusia Turkijos įmone „Kayi Insaat“, spalį paaiškėjo, kad Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybos darbų vykdyti nebegali Lenkijos bendrovė „Rafako“. Sutarčių nutraukimas abiem atvejais ne tik sustabdė projektus, bet ir į finansinę duobę įstūmė subrangovus, kuriems liko nesumokėtos milijoninės sumos už atliktus darbus.

Advokatų kontoros „Magnusson“ vadovaujančios partnerės Ligitos Ramanauskaitės teigimu, rangos ir subrangos santykiai yra tarsi trikampis, kurio kampuose yra užsakovas, norintis įgyvendinti projektą ir turintis tam lėšų, generalinis rangovas, pajėgus projektą įgyvendinti, ir subrangovai, generalinio rangovo pasitelkiami atlikti tam tikrus darbus.

„Tvirčiausias pozicijas čia užima užsakovas ir generalinis rangovas. Paprastai jie susidera dėl sąlygų, kuriomis bus bendradarbiaujama, ir generalinis rangovas jas  pateikia subrangovams, tad derybinė šių galia automatiškai tampa mažesnė. Ją dar sumažina ir tai, kad statybų rinka Lietuvoje yra nedidelė, o konkurencija joje nemaža, tad dažnai subrangovai tiesiog nedrįsta atkakliai derėtis.

Vis dėlto reikėtų stengtis susitarti dėl kuo naudingesnių sąlygų, kurios subrangovams padėtų suvaldyti rizikas ir išvengti skaudžių pasekmių paaiškėjus, kad generalinis rangovas nebegali atsiskaityti už darbus, kaip tai nutiko Kauno stadiono ar Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybų atveju“, – sako L. Ramanauskaitė.

Būtina pasidomėti finansine įmonės sveikata

Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos privaloma padaryti prieš priimant sprendimą tapti subrangovu, yra išanalizuoti viešai prieinamą informaciją apie generalinį rangovą. Advokatė sako, kad paprasčiausia, jei generalinis rangovas yra įmonė, kurios akcijomis prekiaujama viešai – jos mokumą išanalizuoti leidžia finansinės atskaitomybės ataskaitos. Be to, šalies rinkoje įmonės viena kitą žino, tad nesunku susirinkti ir neformalią informaciją.

„Su užsienio įmonėmis sudėtingiau. Neabejoju, jog „Rafako“ atveju subrangovai analizavo ir matė požymių apie įmonės patiriamus sunkumus. Bet tam, kad sužinotum dar ir apie „užstrigusį“ didelį šios įmonės projektą Lenkijoje, ar „Rafako“ akcininko patiriamus finansinius sunkumus, reikia papildomos informacijos, kurią rasti gali būti sudėtinga, nes finansinės atskaitomybės dokumentuose jos gali nebūti“, – aiškina advokatė.

Ji sako, kad Lietuvoje subrangovai paprastai neprašo generalinio rangovo pateikti jiems duomenis apie finansinę atskaitomybę, nors ši informacija leidžia susidaryti vaizdą apie jų finansinę sveikatą, o tai žinoti yra būtina.

„Dažnai žinojimas, kad su generalinio rangovo finansiniu stabilumu nėra viskas puiku, subrangovų nesulaiko nuo milijoninio sandorio sudarymo, leidžiančio užsitikrinti metinę apyvartą. Tačiau tokiu atveju privalu apgalvoti, kas apdraustų nuo negautų mokėjimų generalinio rangovo bankroto atveju. Tas „polisas“ yra sutartis ir jos sąlygos. Po sutarties sudarymo teisė jau yra gana nelankstus dalykas, tad didysis darbas turi būti atliktas iki derybų ir jų metu“, – tikina L. Ramanauskaitė.  

Kritinis momentas – sutarties sąlygos

Ji sako, kad labai mažai Lietuvos statybų sektoriaus įmonių, tampančių subrangovais, yra pasirengusios standartinių sutarčių sąlygas, o generaliniai rangovai tokias paprastai turi ir gana tvirtai jų laikosi. Kai subrangovas į derybas ateina be savo standartinių sąlygų, jis neturi ko laikytis, tad svarstyklės nusveria į generalinio rangovo pusę. Tokiu atveju paprastai į subrangos sutartis yra tiesiog „nuleidžiamos“ sąlygos iš užsakovo sutarties su generaliniu rangovu.

„Tai yra kritinis momentas – subrangovai turi suprasti, kad jiems nėra privalomos užsakovo ir generalinio rangovo sąlygos, jie gali ir turi susitarti dėl individualių sąlygų, leisiančių sėkmingai atlikti darbus. Paprastai darbai, kuriuos subrangovas turės padaryti, sutartyse apibrėžiami tiksliai ir aiškiai. Tarpiniai mokėjimai yra tai, kas neretai praleidžiama pro akis, o būtent į juos subrangovas turėtų labiausiai kreipti dėmesį ir kontroliuoti“, – aiškina ekspertė.

Dideliuose statybiniuose projektuose paprastai nustatomi etapai, kuriuos įvykdęs generalinis rangovas sulaukia tarpinio mokėjimo. Gali būti susitarta ir dėl retų tarpinių mokėjimų, vykdomų kartą per 8-12 mėn., nes paprastai generalinis rangovas yra finansiškai pajėgus tokį laikotarpį išgyventi, be to, jis nesibaimina užsakovo bankroto, mat tokia rizika dažniausiai būna žema.  

Tokius pačius tarpinių mokėjimų terminus generalinis rangovas dažnai siekia įrašyti ir į sutartis su subrangovais, tačiau pastarieji neturėtų su tuo sutikti. „Pirmiausia, subrangovai neturi garantijos, kad generalinis rangovas nebankrutuos, o kartais net ir žino, kad jis patiria finansinius sunkumus. Antra, dažnu atveju subrangovui tai yra vienintelis pajamų šaltinis, iš jų mokami atlyginimai darbuotojams, tęsiama veikla.

Tad subrangovas turi susitarti, kad tarpiniai mokėjimai jam bus suskaidyti į mažesnius ir dažnesnius, pavyzdžiui, kasmėnesinius. Tokiu atveju net ir generalinio rangovo bankroto atveju subrangovo patirti nuostoliai bus žymiai mažesni“, – pataria L. Ramanauskaitė.

Jei subrangovui projektas yra kritiškai svarbus, tai yra toks, kad negavusi mokėjimo įmonė neišgyvens, advokatė pataria sutartyje nusimatyti, kokiais atvejais už atliktus darbus atsiskaityti turi generalinis rangovas, o kada – reikalauti, kad užsakovas turėtų galimybę atsiskaityti tiesiogiai rangovo gautinų mokėjimų sąskaita.

Svarbu išsiderėti palankius atsiskaitymo terminus

Ne mažiau svarbus ir kitas derybinis momentas – per kiek laiko po sąskaitos išrašymo generalinis rangovas turi atlikti mokėjimą. Anot L. Ramanauskaitės, čia vėlgi dažniausiai norima palikti tokius pačius terminus, kokie yra užsakovo ir generalinio rangovo sutartyje, tačiau subrangovai gali išsiderėti palankesnius ir taip susimažinti rizikas.

„Jei generalinio rangovo sutartyje yra numatyti du mėnesiai, tą patį terminą jis norėtų perkelti ir į sutartį su subrangovu. Jei subrangovas su tuo sutinka, jis turi gyventi tris mėnesius be pajamų – mėnesį dirba, dar du mėnesius laukia atsiskaitymo. Ir atsiduria aklavietėje, jei praėjus šiam terminui generalinis rangovas staiga pareiškia, kad bankrutuoja. Todėl optimalus terminas subrangovui galėtų būti 30 ar net 20 dienų“, – aiškina ji.

Be to, subrangovai turi kontroliuoti atsiskaitymus, nes advokatė teigia pastebinti, kad tam tikras vėlavimas dažnai yra toleruojamas. Sutartyje turėtų būti numatyta galimybė subrangovui stabdyti darbus, generaliniam rangovui vėluojant apmokėti sąskaitą, ir šia galimybe įmonės turi naudotis.

Pasak L. Ramanauskaitės, nors stambiuose projektuose subrangovai dažnai laikomi „mažaisiais“ žaidėjais, jie turi turėti ir galimybę išsakyti savo derybines pozicijas, ir pakankamai tvirtumo jų laikytis – tik tokiu atveju įmanoma išvengti finansinių problemų.

Pranešimą paskelbė: Gintarė Saulytė-Šulgat, UAB „Idea Prima”