Kodėl architektūros pamokos turėtų vykti jau mokykloje

Ar gali architektūros ir kitos meninei krypčiai priskiriamos pamokos būti lygiavertės matematikai, fizikai, rašymui ir kitiems dalykams, kurie mūsų ugdymo programoje dažniausiai laikomi svarbesniais? Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) lektorė Laura Jankauskaitė-Jurevičienė įsitikinusi, kad mokyklose didesnis dėmesys meniniam ugdymui tik padėtų moksleiviams kūrybiškiau ieškoti sprendimų ir tiksliuosiuose moksluose. 

Su lektore, architektūros modulių dėstytoja, kuri kartu su kolegomis organizuoja ir vasaros architektūros stovyklą moksleiviams, kalbėjome apie  meninių dalykų bei architektūros suvokimo svarbą bei naudą. Taip pat ir sunkumus, su kuriais moksleiviai susiduria planuodami savo ateitį.

– Muzika, dailė, šokiai, teatras, architektūra yra priskiriami prie meno sričių. Akivaizdu, ne visi gali tapti menininkais, bet kokią šių dalykų naudą įžvelgiate ugdymo procese?

– Žymusis meno filosofas E. W. Eisneris tikino, kad sakydamas „menininkas“ nebūtinai turi galvoje tik tapytojus ar šokėjus. Dažnai taip jis kalba apie žmones, kurie, nepaisant srities, kurioje darbuojasi, plėtoja idėjas, yra išsiugdę jausmus, įgūdžius ir vaizduotę kurti. Kažkodėl mokykloje meninio ugdymo programa dažniausiai apsiriboja tik daile ar muzika.

Pastebime, kad meninis ugdymas padaro didžiulę įtaka vaikų emocinei, dvasinei, intelektinei brandai. Mokyklose, kuriose daugiau dėmesio skiriama meniniai krypčiai, nėra tokios ryškios konkurencijos ar patyčių, „kalimo“ ar geresnio pažymio siekimo.

Girdžiu oponentus: „Ne visi gali būti menininkai“! Vis dėlto kurti tikrai galima visur, visada ir tai daryti gali visi. Kūryba pagelbėja tiek konstruojant pastatus, tiek ir sprendžiant įvairias kasdienes problemas.

Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“, parengtoje bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir aktyvių piliečių idėjų pagrindu, yra tokia eilutė: „Siekiame pažadinti visuomenės ir kiekvieno jos nario kūrybiškumą, susitelkti prie idėjų, kurios padėtų Lietuvai tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi“. Šia strategija vadovaudamiesi valdžios atstovai priima strateginius sprendimus.

Manau, kad būtent šis strateginis tikslas yra labai svarbus ir reikėtų judėti link jo įgyvendinimo. Kad kiekvienas visuomenės narys būtų kūrybiškas, itin svarbu šią savybę ugdyti nuo mažens. Tam, kad ilgainiui užaugusių vaikų kūrybiškumas prisidėtų plėtojant sumanią ekonomiką, statant sumanius miestus, išmaniai valdant valstybę.

– Esate architektūros dėstytoja. Kokią naudą, manote, moksleiviui gali suteikti ši sritis?

– Architektūra nėra tik pastato suprojektavimas, tai yra ir savo artimos aplinkos kūrimas, išmaniųjų technologijų taikymas, socialiai atsakingų erdvių kūrimas. Architektūra gali padėti kurti saugią aplinką, formuoti visuomenės meninį skonį, mažinti socialinę atskirtį. Architektūros suvokimas padeda  įvertinti mūsų istorinį paveldą, unikalumą. Padeda įžvelgti istorijos pėdsakus mūsų miestuose. Todėl galbūt ją į ugdymo programas reiktų įtraukti dar priešmokyklinio ugdymo programose?

Aš asmeniškai norėčiau, kad pagaliau užaugtų karta gyventojų, kurie planuodami statytis namus, architekto paprašytų sukurti tokį projektą, kuris būtų ne „A+“ energetinės klasės ir pigus pastatyti, bet  įdomus savo forma, puikiai integruotas į aplinką, išraiškingos architektūros. Visgi mūsų visų namai formuoja bendrą aplinką, kuria gyvenvietę ar miestą. Ir nuo kiekvieno mūsų sprendimo priklauso, kokioje visuomenėje ar aplinkoje gyvensime. Tad bendras architektūros suvokimas praturtintų mus visus.

– O kokia yra kitų valstybių patirtis, įtraukiant architektūros dalyką į moksleivių ugdymo programą?

– Europos Taryba organizavo apklausą dėl meninio ugdymo mokyklose. Jis parodė, kad Europos valstybių ugdymo programose egzistuoja hierarchija, pagal kurią skaitymui, rašymui bei matematikai yra suteikiamas prioritetas. Buvo pastebėta, kad daugumoje nacionalinių moksleivių ugdymo programų menų dalykai, ir tai dažniausiai vizualieji menai, ir muzika yra privalomi tik pradiniame ar pagrindiniame ugdyme, po to jie beveik visur tampa pasirenkamu dalyku. O, pavyzdžiui, architektūros mokymąsi į privalomųjų dalykų sąrašą įtraukia tik penkios šalys! Labai dažnai menai integruojami į kokios kitos mokymo srities struktūrą.

Svarbu suvokti, kad spalvinimas lietuvių kalbos ar matematikos pratybose neugdo meninio suvokimo ir kūrybiškumo, o tik skatina kuo greičiau atlikti mechaninį darbą. Norintys studijuoti architektūrą jaunuoliai turi žinoti, kad patys gali kurti, ieškoti idėjų ir jas įgyvendinti. Tokius gebėjimus jie turi ugdytis jau mokykloje.

– Kartu su kolegomis KTU Statybos ir architektūros fakultete tradiciškai organizuojate vasaros dienos stovyklą moksleiviams „Architektūros akademija“. Kas paskatino imtis šio projekto?

– Paprasčiausias klausimas: kaip jaunam žmogui suvokti, kokią specialybę rinktis, kai tau tik 16, o turi nuspręsti visam gyvenimui savo profesinę kryptį? Tad ši idėja ir kilo iš noro prisidėti prie jaunų žmonių meninio ugdymo, supažindinti su architektūros studijomis, pristatyti įvairias architekto darbo puses ir taip padėti jiems apsispręsti.

Šios stovyklos metu neformalioje aplinkoje dalyviai analizuoja, kuria, dirba komandoje, pristato savo idėjas, mokosi jas ne tik pateikti, bet ir „apginti“, t.y. pagrįsti savo sprendinius. Bet pats svarbiausias stovyklos tikslas – padėti jaunuoliams susivokti apie šią specialybę, suprasti, kad ji yra labai garbinga, įdomi, kūrybinga, bet kartu ir labai atsakinga, reikalaujanti daug meilės darbui.

Dalyviai neformalioje aplinkoje susipažįsta su kai kuriais dėstytojais, kurie juos lydės per studijų metus. Gali pabendrauti, padiskutuoti apie studijas, projektus su būsimais kolegomis, dabartiniais architektūros studentais, kurie padeda stovyklos metu dalyviams atlikti užduotis.

Daugiau apie stovyklą informacijos rasite čia: https://saf.ktu.edu/events/moksleiviu-vasaros-stovykla-architekturos-akademija-2018/

Pranešimą paskelbė: Mantas Lapinskas, Kauno technologijos universitetas