KAIP GIMSTA VĖJO PARKAI

DARIUS GRIGALIŪNAS

UAB INIKTI PROJEKTŲ VYSTYMO DEPARTAMENTO VADOVAS

Skaitydami apie vėjo jėgainių parkus, negalime nepastebėti išsireiškimo ”projekto vystymas“. Ne kiekvienas iš tiesų supranta, kas slepiasi po šiais nekaltais žodžiais. Abu jie skamba absoliučiai technologiškai, todėl humanitarui teigiamų emocijų tikriausiai neiššauks, veikiau priešingai…

Kita vertus, šį mąstymo stereotipą lengva dekonstruoti, kuomet kalba pasisuka apie atsinaujinančius energijos šaltinius, klimato kaitą ar tvarumą. Žalioji energetika būtų sunkiai įsivaizduojama be humanistinio ir plačiąja prasme kultūrinio vertybinių aspektų.

Kaip dažnai mėgsta sakyti kompanijos INIKTI generalinis direktorius Aivaras Stumbras, „man patinka sudėtingi procesai, nelengvi sprendimai, reikalaujantys ne tik žinojimo, patirties, išminties ir kantrybės. Dirbam planingai, tikslingai ir maksimaliai intensyviai“.

Žodis „projektas“ (lot. projectus – mestas į priekį ) reiškia iš anksto numatytas ir parengtas veikimo planas arba laikina veikla, galinti peraugti į pastovią, nukreipta į unikalaus tikslo pasiekimą, turinti savo pradžią ir pabaigą bei baigtinius išteklius.

Sąvoka vystymas (aišku, turime galvoje ne kūdikių vystymą, nors ankstyvajame amžiaus tarpsnyje tai be galo svarbu ) turint omenyje filosofinę šio žodžio prasmę reiškia – negrįžtamą, kryptingą, nuoseklų ir dėsningą materialių objektų kitimą.

Kai išgirstame, jog vėjų jėgainių parkas buvo pradėtas vystyti beveik prieš dešimtmetį ir savo baigiamąją stadiją pasiekė tik dabar, gali pasirodyti, kad net 3 656 dienas užtrukęs procesas yra nesėkmingo darbo pasekmė.

Tačiau taip manyti yra klaidinga.

Dažnas nė neįsivaizduoja, kiek žmogiškųjų resursų: energijos ir nervų ląstelių gali pareikalauti procesai, kuriuos tenka suvaldyti. Kiek derinimo procedūrų įveikti, slenksčių numinti, pradedant savivaldybių, baigiant valstybės institucijomis, kiek durų atverti, rankų paspausti, žvilgsnių atlaikyti, kad vėjo jėgainių parko idėja taptų kūnu.

Vystymo projekte viskas turi būti iki smulkmenų apgalvota, preciziškai sudėliota, dokumentuota, suderinta, išstebėta, ištirta, subraižyta ir išmatuota. Jau nekalbant apie žemės sklypų savininkų nuogastavimus , kaimynų abejones ir nerimą.

Tam, kad unikaliame kraštovaizdyje atsirastų iš pirmo žvilgsnio baltų (nors iš tiesų – šviesiai pilko atspalvio) bokštų sparnuočių siluetai, reikia įveikti ne tik derinimo labirintus.

Atrodytų, jog ten, kur turi teisę šeimininkauti tik gervės, gandrai ir kitokie dangaus sparnuočiai, INIKTI strategai ir projektų kūrėjai mato kitokią, dažnai neįgudusiai akiai sunkiai įžvelgiamą viziją – nė kiek netrukdant paukščiams, ypatingai jautriai šalia įkurdinti vėjo jėgainių sparnuočius, kurie savo sparnais neštų tvarią energiją.

Kaip suderinti gamtinį ir praeities kultūrinį paveldą su ateities technologijomis, kvalifikuotos inžinerinės ir techninės komandos ne tik įsivaizduoja, bet ir geba tai įkūnyti realybėje.

Jėgainių parko projektavimo stadijoje, bene svarbiausias aspektas – kokybiškos aplinkos gyventojams užtikrinimas. Atliekant poveikio aplinkai vertinimą (PAV), privaloma itin preciziškai išmatuoti kiekvienos vėjo elektrinės skleidžiamo garso lygį, minimizuoti besisukančių jėgainės sparnų šešėlių vizualinį diskomfortą.

Specialia WIND PRO sertifikuota programa triukšmo lygis modeliuojamas pagal sudėtingiausias sąlygas, tačiau tikrovėje jos pasitaiko itin retai. Pagal higienos normų reikalavimus vėjo jėgainės skleidžiamas garsas artimiausiose sodybose ar visuomeninės paskirties pastatuose negali viršyti keturiasdešimt penkių decibelų naktį ir penkiasdešimt penkių decibelų dienos metu.

Kita vertus, reikėtų suvokti, jog nė žingsnio negalima žengti be Europos ekologinio tinklo „Natura 2000” teritorijoms artimai ar tiesiogiai su ja besiribojančios vietovės aplinkai ir dėl gamtinių ryšių tarp vietovių, kuriose planuojama ūkinė veikla, reikalavimų atitikties vertinimo. Nevalia neigiamai paveikti Europos ekologinio tinklo „Natūra 2000” teritorijos vientisumą ar joje saugomas buveines ar rūšis.

Vėjo jėgainių poveikio aplinkai vertinimas gali trukti dvejus ar daugiau metų, tačiau net minimalus techninių charakteristikų pokytis reikalauja vėl naujos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, paukščių bei šikšnosparnių stebėjimas vietovėje turi būti atliekamas vienerius metus iki parko statybos pradžios ir po to trukti dar tris/penkerius metus.

Projektuojant jėgainių parką, kraštovaizdžio pokyčių prasme, svarbu ne tik išsaugoti bei gausinti gamtinę įvairovę, bet ir atsakingai žiūrėti į tvarumą, kuris apima ne tik ekologinių medžiagų naudojimą, bet ir skatina tausoti gamtos vertybes, sukuriančias savitą ir įsimintiną vietovės landšaftą.

Be to, negalima nepaminėti ir saugumo faktoriaus, jeigu projektas vystomas teritorijose, besiribojančiose su valstybės siena, kuri taip pat gali būti ir išorinė Europos Sąjungos siena, taip pat  netoli kitų krašto apsaugos objektų zonų, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, taikomi statybos apribojimai.

Ir galiausiai – empatiški santykiai su privačių žemės sklypų savininkais ar ūkininkais, kurių sklypuose numatoma statyti vėjo jėgaines, glaudūs ryšiai su kaimų bendruomenėmis.

Reikėtų pabrėžti, jog vystant vėjo jėgainių parkus ­paprastai susiklosto šilti santykiai su kaimų bendruomenėmis, o pasirašomos ilgalaikės sutartys dėl paramos ilgainiui suformuoja verslo ir visuomenės interesų derinimo gerąją praktiką. Bendruomenė tam tikra prasme tampa patikimu tvarumo ambasadoriumi šiame regione.

Atsinaujinančių energijos šaltinių jėgainės vis labiau tampa neatsiejama Lietuvos energetikos sistemos dalimi, auga naujų parkų masyvai. Ilgainiui kiekvienas turėtume pajausti teigiamus pokyčius, patirti, ką iš tiesų reiškia tvari, švari, ekologiška elektros gamyba mūsų gamtai, ekonomikai, žmogui ir jo gyvenamajai aplinkai.

Pranešimą paskelbė: Andrius Palinavičius, UAB INIKTI