D. Stakvilevičiūtė. Ar Gedimino kalną išsaugoti turinčios institucijos netaps atsakingos už jo griūtį?

Įvairių kultūros paveldo objektų tvarkymo darbai paprastai sulaukia daug visuomenės dėmesio: Gedimino kalno nuošliaužos, tarpukario vilų Kaune griovimas, Vilniaus Kražių kolonijos namo restauravimas. Nieko nuostabaus, nes didelės, o kartais ir neįkainojamos vertės istoriniai kultūros paveldo objektai vadinami gatvės, rajono, miesto ar visos šalies simboliais. Deja, dažnai tokios istorijos tampa ir pavyzdžiu, kaip veikia (arba neveikia) skirtingi, skirtingų institucijų kontroliuojami teisės aktai.

Žinomiausia ir skaudžiausia slenkančių Gedimino kalno šlaitų istorija skaičiuoja jau penktus metus, tačiau valstybės lygio ekstremali situacija tebesitęsia. Darbai užstrigo teisės aktų pinklėse – atsakingos institucijos ir suinteresuotos organizacijos nesutaria, ar kalno tvarkymo darbus priskirti tvarkomiesiems paveldosaugos darbams, ar statybos darbų kategorijai.

Tvarkomųjų paveldosaugos ir tvarkomųjų statybos darbų sąvokas apibrėžia įstatymai. Tvarkomaisiais paveldosaugos darbais galima vadinti tuos tvarkybos darbus, kurie atliekami pagal specialias technologijas, išsaugančias objekto ar vietovės autentiškumą. Kultūros paveldo objektų vertingosioms savybėms ir autentiškumui išsaugoti atliekamos tvarkybos darbų rūšys yra taikomieji tyrimai, remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, restauravimas, tvarkybos darbų planavimas ir projektavimas.

Tuo tarpu tvarkomieji statybos darbai yra statybos ar griovimo darbai, atliekami kultūros paveldo objekte ar vietovėje, jų teritorijoje, apsaugos zonoje. Tenka pastebėti, kad kartais klaidingai yra traktuojamas žodis „statybos“. Šiame kontekste tvarkomieji statybos darbai yra tie, kurie atliekami kultūros paveldo statiniuose, saugomose teritorijose.

Šalies teismų praktika rodo, kad priskirti kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus tinkamai kategorijai nėra paprasta užduotis. Teismai yra nagrinėję ne vieną dėl to kilusį ginčą ir nustatę, kad esminis skiriamasis tvarkomųjų paveldosaugos darbų požymis yra tai, ar atliekami darbai yra susiję su statinio vertingųjų savybių ir vertingų dalių bei elementų išsaugojimu bei keitimu. Tuo tarpu tvarkomieji statybos darbai nėra susiję su kultūros paveldo objekto vertingosiomis savybėmis. Tais atvejais, kai atliekami tvarkomieji statybos darbai, kartu taikant ir paveldo apsaugos technologijas, privaloma vadovautis reikalavimais nustatytais Statybos įstatyme bei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu. Tačiau, jeigu darbai atliekami tik taikant paveldo apsaugos technologijas, tokiu atveju privalu vadovautis išimtinai tik Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu.

Darbų priskyrimas vienai ar kitai kategorijai yra ypatingai svarbus, nes nuo to, kokiai kategorijai priskirti darbai, priklauso, kokiais įstatymais vadovaujantis jie turi būti atliekami, kokie leidimai jiems reikalingi, kas turi teisę projektuoti, kas turi teisę atlikti šiuos darbus ir vykdyti jų techninę priežiūrą.

Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybą, atsižvelgiant į tai, kad atliekami tvarkomieji paveldosaugos darbai, reglamentuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas bei jo nuostatas detalizuojantys Paveldo tvarkybos reglamentai (PTR). Šios srities projektavimą ir darbų atlikimą prižiūri Kultūros paveldo departamentas ir iš dalies – savivaldybės administracijos, išduodančios tvarkybą leidžiančius dokumentus.

Darbų kvalifikavimą atlieka kvalifikuotas projektuotojas, o jo veiklą kontroliuoja kvalifikuotas projekto ekspertizės rangovas. Būtent šie asmenys yra reikšmingiausia darbų kvalifikavimo proceso dalis.

Tačiau bandant šių įstatymų ir reglamentų nuostatas taikyti praktikoje dažnai iškyla problema, kad nors teisės aktų nuostatos ir jų taikymo ribos yra aiškios, bet egzistuoja institucinė konkurencija dėl šių darbų kvalifikavimo ir atlikimo kontrolės. Pavyzdžiui, Statybos inspekcija dažnai bet kokius statybininkų atliekamus darbus traktuoja kaip statybos, nors ne visada būtent tokie darbai atliekami – gal statybininkas deda ypatingai pagamintą plytą į 16 amžiaus mūrą.

Tokia įstaigų tarpusavio konkurencija gali tapti grėsme kultūros paveldo objektui, kurį bandoma išsaugoti. Jeigu darbai bus netinkamai kvalifikuoti, galima sulaukti katastrofos, kurią sukels rangovas be reikiamų kompetencijų, pradėjęs vykdyti tvarkomuosius paveldosaugos darbus.

Todėl pirmiausia turi būti išsiaiškinta, ar tikrai konkretūs darbai nėra kultūros paveldo tvarkomieji darbai. Jeigu tampa aišku, kad tikrai ne – tuomet tai yra tvarkomieji statybos darbai.

Už kultūros paveldo objektų išsaugojimą ir darbų kvalifikavimą yra atsakingi KPD specialistai, projektuotojai ir ekspertizės rangovai, todėl derėtų jiems leisti atlikti savo darbus ir nekaišioti pagalių į ratus. Tokiu būdu bus išvengta istorinių vilų griovimo, Gedimino kalno slinkimo ar akį rėžiančios spalvos ant Kražių kolonijos namo.

Tiesa, yra vilčių, kad situacija keisis – 2020 m. pabaigoje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ir Kultūros paveldo departamentas pasirašė bendradarbiavimo sutartį dėl efektyvesnio bendradarbiavimo siekiant apsaugoti kultūros paveldo objektus ir statinius nuo žalos, o viešojoje erdvėje pasigirsta kalbų, kad atsakingos ministerijos svarsto apie galimus teisės aktų pakeitimus. Belieka tikėtis, kad Gedimino kalnas šio momento sulauks.

Dalia Stakvilevičiūtė, advokatų kontoros „Magnusson“ partnerė

Pranešimą paskelbė: Paulina Česonytė, UAB „Idea Prima”