Teismas: saugomo pastato Gedimino pr. 27 būklė turi būti atkurta

Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino Lietuvos architektų rūmų (toliau – Rūmai) ieškinį dėl didelį rezonansą visuomenėje sukėlusio kultūros paveldo statinio Gedimino pr. 27, Vilniuje, vertingųjų savybių naikinimo. Teismo sprendimu, statytojas UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos privalo pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius, atstatant statinį į iki remonto darbų buvusią būklę.

Tai pirmoji byla, kurią Rūmai inicijavo remdamiesi Architektūros įstatymo suteiktais įgaliojimais ginti viešąjį interesą teisme. Kaip teigia Rūmų pirmininkė Daiva Veličkaitė, ji reikšminga ne vienu aspektu, įskaitant ir tuo, kad pirmą kartą buvo patvirtinta Rūmų kompetencija ginti viešąjį interesą teisme, kilus klausimams dėl nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo.

„Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos atžvilgiu, svarbus šiuo sprendimu išreikštas teismo požiūris į vertingąsias savybes – nors atsakovas teigė, kad Rūmų ieškinys yra susijęs „tik su estetiniais“ klausimais, teismui Rūmų argumentai apie architektūros sampratą, jos reikšmę, viešų ir privačių interesų derinimo poreikį bei apie pažeistą vertingą statinio tūrinę-erdvinę kompoziciją pasirodė pagrįsti ir jais buvo remiamasi priimant sprendimą. Taip pat svarbu, kad teismas patvirtino būtiną architekto dalyvavimą, rengiant statinių projektus, kaip tai numato Statybos įstatymas, nepaisant to, kad statybos techninis reglamentas supaprastinto projekto atveju architektūrinės dalies nereikalauja. Galiausiai, teismas nurodė ir tai, kas turėtų būti savaime suprantama – kad sprendimus priimančios institucijos pirmiausiai turi vadovautis įstatymais. Tikime, kad surinkti argumentai leis atkurti šio išskirtinės vertės pastato originalią būklę, kiek tai dar įmanoma“, – teigia D. Veličkaitė.

2018 m. rugpjūčio mėn. Rūmai kreipėsi į teismą dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, neteisėtos statybos padarinių pašalinimo ir Statybos techninio reglamento „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ atitinkamų nuostatų atitikties Statybos įstatymui įvertinimo. Atsakovai – statytojas ir Vilniaus m. savivaldybės administracija nepripažino ieškinio, o Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ieškinį palaikė.

Rūmų taryba ir Vilniaus regioninė architektūros taryba nurodė, jog buvusio Visuomeninio draudimo įstaigos pastato (autoriai Jerzy Sołtan ir Stanisław Murczyński) savybė – funkcionalizmo stiliaus fasadų architektūrinio sprendimo visuma – šiuo atveju yra pažeidžiama ne minimaliai, o iš esmės. Rūmų teigimu, negalima interpretuoti, jog stiklinių konstrukcijų įrengimas nepažeidžia nurodomos vertybės, apeliuojant į tai, kad, vertybės matomos pro stiklą arba, kad naujas konstrukcijas galima lengvai išardyti, kaip teigė atsakovai. Ieškinyje Rūmai pabrėžė, kad svarbu vertinti ne tik fizinius pastato parametrus, bet ir patį paveldo suvokimą bei poveikį visuomenei.

Rūmai ieškinyje taip pat akcentavo tai, kad 2014 m. ir 2017 m. paprastojo remonto projektus rengė netinkamos kvalifikacijos asmenys bei tai, jog jie parengti be privalomos – architektūrinės – dalies, nedalyvaujant architektui. Tai galimai lėmė, jog buvo neįvertinta daug svarbių aspektų, pažeistos vertingosios savybės.

Teismas išaiškino, jog išduodant statybą leidžiančius dokumentus, Vilniaus miesto savivaldybė turėjo vadovautis ne tik poįstatyminiais aktais – statybos techniniais reglamentais, tačiau ir atitinkamais įstatymais, šiuo atveju – Statybos įstatymu, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis, kurioms, kaip matyti, parengti paprastojo remonto projektai prieštarauja.

Atsižvelgdamas į įstatymo leidėjo aiškiai suformuluotą ir suteiktą teisę ginti viešąjį interesą, kai yra tam pagrindas, teismas padarė išvadą, kad Rūmai turi teisę reikšti ieškinį šioje byloje dėl viešojo intereso gynimo, vadovaujantis Architektūros įstatymu. Rūmai savo teisę ir atitinkamai pareigą ginti viešąjį interesą realizuoja siekdami išsaugoti nekilnojamąjį architektūrinį, urbanistinį ir etnokultūrinį paveldą, taip pat siekdami teisingo ir tinkamo visuomeninių, valstybės, savivaldybių bendruomenių ir privačių interesų derinimo, pagrįsto objektyviais asmenų, jų grupių, valstybės ir savivaldybių institucijų ir savivaldybių bendruomenių poreikiais.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vienas iš architektūros kokybės kriterijų yra nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimas, o paties Architektūros įstatymo tikslas – reglamentuoti architektūros srities visuomeninius santykius, siekiant išsaugoti sukurtą ir kurti tinkamos kokybės, su krašto savitumu ir kultūra darnią, viešuosius interesus atspindinčią, išliekamąją vertę turinčią aplinką.

Teismo sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui.

Pranešimą paskelbė: MIGLĖ ANGELOU , Lietuvos architektų rūmai