Juozas Antanaitis: linkiu matyti toliau ir daugiau, negu per žingsnį

Pirmąją Būsto dienos šventę minėjome Vilniaus Rotušėje. Labai norėtųsi, kad Būsto diena taptų tradicine švente. 

Mums yra svarbu pagerbti savo žmones. Imkim modernizavimą: jeigu anksčiau galėjome džiaugtis vienu–trimis namais per metus, tai dabar kalbame apie 1740 renovuotų daugiabučių namų. Tai būsto valdytojai, bendrijų pirmininkai ir administratoriai atliko milžinišką darbą, įtikindami gyventojus sukurti pridėtinę vertę savo turtui, sutaupyti lėšų. Renovuotų namų gyventojai dabar džiaugiasi ne tik sveika aplinka, komfortiška buitimi, bet ir vietoj 80 ar 100 eurų mokėdami už šildymą tik 20, 30 eurų. Turime kuo pasigirti. 

Yra bendrijų, kurios, padedant administruojančioms įmonėms, imasi modernizavimo, nors į valstybės remiamą programą nepateko, – jie būstus ir aplinką keičia žingsnis po žingsnio.

Vienas tokių pavyzdžių – administratorių įmonė „Mano būstas“ yra parengusi ir įgyvendina penkių žingsnių programą: remontuoja butus, tvarko aplinką, diegia naujas sistemas. 

Mūsų kaimynė Lenkija puikiai tvarko savo miestelius, tačiau neatsilieka ir Lietuva: Lietuvos – Lenkijos pasienyje nelabai pajusi skirtumą. Gerai tvarkosi Alytus, Marijampolė. Niekas iš nieko neatsiranda – visa tai padarė žmonės, kuriuos sveikiname šventės proga, kuriais džiaugiamės ir 
didžiuojamės. 

Kasmet aplankote užsienio šalių ir, galima įtarti, lyginate namus, aplinką Lietuvoje ir svetur. Kokius skirtumus pastebite?

Būsto rūmai kasmet organizuoja pažintines išvykas į pasirinktas šalis – pasidalinti savo patirtimi, parsivežti idėjų iš svetur. Praeitais metais buvome Gruzijoje, Olandijoje. Jeigu iš Olandijos parsivežėme idėjų ir gerosios patirties, tai Gruzijoje mes dalijomės savo patirtimi. 

Šiais metais buvome Vokietijoje, specialiai pasirinkome maršrutą, kuris vedė per sovietiniam blokui priklausiusios Vokietijos rajonus. Mačiau šiuos rajonus prieš 10 metų, tad tai, kas ten padaryta dabar, pasikeitė „žvėriškai“.

Net važiuodamas į privačią kelionę, žvilgsnį kreipiu į namus. Dažnai mūsų žmonės, būdami užsienyje, sako norintys gyventi tokiuose namuose, kokiuose gyvena Olandijos ar Vokietijos žmonės. Niekas mums netrukdo daryti to, kas mus priartintų prie tokių pat pastatų, tačiau „copy-paste“ būdu visko perkelti į Lietuvą nepavyks jau vien dėl skirtingų būsto valdymo formų ir įstatymų. 

Manau, kad viena iš skirtybių – renovavimas ne atskirų namų, o kvartalų?

Jeigu mes važiuojame per Vilnių ir sakome, kad sostinėje yra renovuota 190 namų, tai mums reikia prašyti parodyti, kur yra tie namai, juos reikia rasti, nes visa stelbia nesutvarkyti namai. Mes neturime sistemos, kaip tie namai turėtų būti modernizuojami, visa palikta likimo ir buto savininkų valiai. Todėl turime vieną renovuotą namą čia, kitą – ten, trečias – dar kažkur.

Kaip pavyzdį pateiksiu Olandiją. Būdami Roterdame turėjome progą stebėti vieną kvartalą, kuris tiesiog buvo aptvertas – be gyventojų, ten darbavosi tik statybininkai ir matėsi statybinė technika. Olandai paaiškino, kad taip vyksta daugiabučių modernizavimas – sanitariniai mazgai ir virtuvės neatitinka standartų, todėl būtina juos atnaujinti. O žmonės tiesiog iškelti į viešbučius ir specialius namus. Jie tai gali padaryti, nes turi gerai veikiančią kooperatyvų sistemą, kai vieno kvartalo namai priklauso kokiam nors kooperatyvui, kuris turi galią priimti sprendimą iškelti gyventojus iš namų, kol vyksta renovacija. 

Pinigai sutartiems darbams kaupiami bendrame biudžete. Jeigu atsiranda daugiau garbaus amžiaus žmonių, neįgalių, toks kooperatyvas gali pastatyti kvartale specialius namus, kuriuose negalinčiais savimi pasirūpinti žmonėmis bus pasirūpinta. 

Taigi taip, kalbu apie kvartalinę renovaciją, kuri į pradėtą Lietuvoje nepanaši. Ką pas mus reiškia kvartalinė modernizacija? Tarkim, kvartale yra 26 namai, – 13 namų valdo atskiros bendrijos, dar kitus 13 valdo UAB, kurios administruoja namus. Kaip susitarti, kad visi namai pradėtų tvarkytis, renovuotis? Manau, tai neįmanoma be įstatymų, kurie suteiktų kitokių galių bendrijoms. Tarkim, namas priklauso koperatyvui, priklauso juridiniam asmeniui, o buto savininkai turi teisę išsipirkti tik dalį namo ar kažkaip panašiai reikėtų reglamentuoti nuosavybę, kad ji netaptų kliūtimi renovuoti ne tik namus, bet ir visą rajoną – kvartalą.

Beje, Latvijoje įteisinta kooperatinė nuosavybė. Manau, kad turėtų padirbėti politikai, Aplinkos ministerijos darbuotojai, – ir mes esame pajėgūs sukurti modernią teisinę sistemą, kuri galėtų patenkinti lūkesčius tų, kurie nori gyventi kaip Vokietijoje ar Olandijoje. 

Renovuotų namų savininkai skundžiasi tai per aukštais balkonais, tai per aukštais slenksčiais, nepatogiu įėjimu į namą ir pan. Kitaip sakant, jie nori namo ir aplinkos, sutvarkytos pagal universalaus dizaino principą, nes universalus dizainas yra principas, kuris kuria patogų gyvenimą visiems – ir jaunam, ir senam, ir tėvams su vaikų vežimėliais, ir moteriai su aukštakulniais, ir neįgaliam, žodžiu, kiekvienam. 

Jeigu mes įgyvendintumėme universalaus dizaino idėją, tai būtų nuostabiausias dalykas. Tačiau grįžtame prie to paties apribojimo – nuosavybės formos, kuri neleidžia tokių idėjų įgyvendinti arba tai galima įgyvendinti nepaprastai sunkiai ir veikiant itin kantriai.

Modernizuojat namą, būtinai turi būti padaryti pandusai neįgaliesiems, tačiau susiduriame su ta problema, kad žmonės pradeda piktintis, jog už savo pinigus įrenginės tai, kuo naudosis tik neįgalieji. O kad žmonės sensta ir tampa sunku vaikščioti, kad tėvai turi kažkaip įstumti vaikų vežimėlius, kad grįžus iš parduotuvės su krepšiu su ratukais jį patogu būtų stumti, o ne nešti, kažkaip mažai galvojama – „man niekada nieko nenutiks, aš niekada nepasensiu“.

Ir aš pats susiduriu su apribojimu. Gyvenu Baltupiuose, kur vienas kalnelis ant kito. Su mumis gyveno mano garbaus amžiaus mama, tad jai išeiti pasivaikščioti, ypač po sąnario operacijos, tapo neįmanoma: ne tik su neįgaliojo vežimėliu nėra kaip nuvažiuoti, bet ir sunkiai judant savomis kojomis ištrupėję šaligatviai, apgriuvę laipteliai neleidžia judėti laisvai. Mūsų namas modernizuotas, bet aplinka, kuri priklauso valstybei, liko nesutvarkyta. 

Taigi daliniai sprendimai kuria naujų problemų. Reikėtų politikams, savivaldybių darbuotojams susėsti ir pagalvoti, iš kur gauti lėšų, kad ir namas, ir aplinka būtų pritaikyti visokiems žmonėms, visokiems mūsų poreikiams. Tik čia jau reikia gebėjimo matyti daugiau negu vieną žingsnį į priekį. Reikia valstybinio mąstymo, nes patogi infrastruktūra leis kuo ilgiau būti savarankiškiems garbaus amžiaus žmonėms, jauni tėvai galvos tik apie vaikus, o ne kaip nusileisti nuo kalniuko su vaikišku vežimėliu.

Būsto dienos proga sveikinu mūsų darbuotojus, o valstybės vyrams ir moterims linkiu matyti daugiau, negu vieną žingsnį į priekį.