Vilniaus klubo premijos laureatė Aušrinė Neniškytė: „Mieste taip pat vyksta emociniai lūžiai“

„Man visada gera grįžti į Vilnių. Nesu didelių miestų ir minių gerbėja, Vilnius man – jaukus“, – sako šių metų Vilniaus klubo premijos laureatė, VILNIUS TECH absolventė Aušrinė Neniškytė. Ji neabejoja, kad kiekvienas miestas gali turėti savo vietos dvasią  –genius loci, tačiau emocijų mieste įprastai yra daugiau nei viena. Skirtingais istoriniais laikotarpiais iškilę pastatai, jų mastelis, skirtingos gatvių proporcijos, kvartalų dydžiai ir dar daug kitų elementų veikia emocijas, ir jos kinta.

Jau penktus metus Vilniaus klubas kviečia jaunus mokslininkus prisidėti prie miesto ateities – tyrinėti jo istoriją, urbanistinę raidą, miestiečių gyvenimą ir gerovę. Šių metų Vilniaus klubo premija A. Neniškytei įteikta už baigiamąjį magistro darbą „Emocinių patirčių modeliavimas Vilniaus urbanistiniame audinyje“. Premija teikiama iš Vilniaus klubo fondo lėšų.

A. Neniškytė atliko platų analitinį tyrimą ir pasiūlė metodą, kuris leido analizuoti Vilniaus miesto urbanistinį audinį emociniu aspektu bei pateikė miesto emocijų žemėlapį. VILNIUS TECH Architektūros fakulteto Urbanistikos katedroje parengtam magistro darbui vadovavo profesorė Dalia Dijokienė. 

„Aušrinės Neniškytės magistro darbas yra išskirtinis indėlis į miesto erdvės ir žmogaus patirčių sąsajų tyrimus. Jis ne tik praturtina mokslą, bet ir atveria naujas galimybes kurti miestą, kuriame kiekvienas jaučiasi išgirstas, matomas ir emociškai įtrauktas. Juk Vilnius – ne tik pastatai ir gatvės, bet ir gyvi žmonių patyrimai“,  –  įteikdama premiją sakė Vilniaus klubo Tarybos pirmininkė prof. Alina Pūrienė.

Vilniaus klubo premijos laimėtoja atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.

Kas jus pastūmėjo analizuoti emocinį Vilniaus aspektą?

Architektūros studijose kartais jaučiau neapibrėžtumą, man trūko patvirtinimų –  literatūroje gana dažnai rasdavau aprašymų, kaip žmogus jaučiasi vienoje ar kitoje erdvėje, tačiau daugelis jų nebuvo grįsti jokiais tyrimais ar faktais, veikiau autoriaus mintimis ir asmeniniais potyriais.

Su „Erasmus“ mainų programa išvykusi į Florenciją, pasirinkau Architektūros sociologijos studijų modulį. Šioje programoje susipažinau su neuroarchitektūros sąvoka. Architektūros lauke tiriama, kaip žmogaus smegenys reaguoja į skirtingas erdves, pastatų estetinę išraišką. Tyrimai architektūrą atskleidžia ne tik kaip meno, estetikos ar architekto išmonės rezultatą, bet ir kaip kuriamą žmogaus aplinką. O juk aplinka daro poveikį ne tik fizinei, bet ir psichologinei sveikatai, nors mes patys dažniausiai to nesuvokiame.

Neuroarchitektūros tyrimai prasidėjo apie 2000-uosius. Įdomu tai, kad daugelis šių tyrimų patvirtina architektūros teoretikų idėjas, kurios skelbtos dar iki to laiko, kai technologijos tapo prieinamos. Tačiau neurourbanizmo – kai tyrimai atliekami miestų erdvėse, ne tiek ir daug. Buvo įdomu gilintis, kaip suvokiame ne tik patalpas, bet ir miesto audinį.

Kas jus nustebino tyrinėjant Vilniaus emocinį foną?

Nagrinėdama literatūrą, išsikėliau hipotezę, kad aukšti pastatai kelia stresą ir neigiamas emocijas. Įdomu, kad ši hipotezė Vilniuje nepasitvirtino. Urbanistinė kalva ir aukšti pastatai Konstitucijos prospekte nekėlė neigiamų emocijų, jos labiau kilo dėl aktyvios transporto gatvės.

Ar žmonių emocinis atsakas į aplinką gali veikti miesto planavimą? Ir kas labiausiai į tai turėtų atkreipti dėmesį? Planuotojai? Architektai? Miesto tyrėjai?

Manau, kad šia tema turėtų domėtis ir architektai, ir miesto planuotojai, ir urbanistai. Turėtų būti bendras siekis kurti miestą, kuriame žmonės gerai jaučiasi ir fiziškai, ir psichologiškai. Čia svarbi ir miesto audinio forma, ir neapčiuopiami aspektai, pavyzdžiui, bendruomenių kūrimas. Žmogus daugybę metų gyveno mažose bendruomenėse, kuriose turėjo aiškias pareigas ir savą indėlį į bendrąjį gėrį. Modernus gyvenimo būdas mums, kaip biologinei rūšiai, yra gana naujas, todėl ypač svarbu priklausyti žmonių ratui, kuriame galime jaustis reikalingi.

O jei į emocinį atsaką neatsižvelgiama? Kokių pasekmių kasdieniame gyvenime tai gali sukelti?

Jei taip nutinka, erdvės tampa neutralios, necharakteringos. Žmonės rečiau renkasi net ir trumpus atstumus įveikti pėsčiomis, mažiau laiko leidžia viešose erdvėse, o tai kenkia smulkiajam verslui, be to, didina transporto spūsčių riziką. Silpnėja bendruomeniškumas, dingsta vietos pasididžiavimas– gyventojai nustoja identifikuotis su savo rajonu ar miestu. Miestas, kuriamas neatsižvelgiant į emocijas, sukelia didelių problemų, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visiškai su tuo nesusijusios.

Ar pastebite, kad vilniečių emocijos apie miestą keičiasi – pavyzdžiui, kai atsiranda daugiau viešųjų erdvių, dviračių takų arba žalumos?

Viešosios erdvės, dviračių takai, žalumos plotai ar net tokios, atrodytų, smulkios intervencijos kaip apželdinti transporto žiedai  –  visos šios priemonės kuria teigiamas kasdienybės patirtis.  

Viena mano mėgstamiausių Vilniaus vietų – Baltasis tiltas. Visada pilnas sportuojančių ar besiilsinčių miestiečių, neabejoju, jis yra tapęs viena sėkmingiausių miesto viešųjų erdvių.

Žalumos mieste tikrai daugiau nei prieš keletą metų. Tikriausiai niekas nenustebs, kad augalai mus veikia teigiamai – vien vaizdas pro biuro langus į žalią erdvę gali sumažinti stresą. Tačiau man asmeniškai kiek įdomesnis reiškinys yra plant blindness, arba vadinamasis aklumas augalams – žmonės kasdienybėje daugiau dėmesio linkę skirti judantiems objektams, o žaluma tampa fonu, prie kurio itin greitai priprantama. Tai susiję su išgyvenimo instinktu: esame greiti pastebėti krūmuose judantį pavojingą gyvūną, bet

neskirsime savo laiko, kad atkreiptume dėmesį į kiekvieną krūmą. Tai dažnai patvirtina ir akių judesių tyrimai – žmonės ypač linkę dėmesį sutelkti į kitus žmones, mašinas, pastatų fasadų detales. Augalai retai būna dėmesio centre, galbūt todėl ne visada garsiai džiaugiamės želdinimu. Bet tai nereiškia, jog jie nėra svarbūs gerai mūsų savijautai.

Ar miesto gyventojai patys galėtų formuoti savo aplinką?

Tyrime, kurį atlikau, dalyvavo vilniečiai. Mačiau, kad esama panašių tyrimų apie miesto aplinką, kuriuose galima dalyvauti. Gaila, kad tyrimai kol kas – tik teoriniai, o pokyčio, pakeitus erdves, negalime sekti.

Tačiau formuoti aplinką galime kiekvienas, pavyzdžiui, pasitelkę taktinio urbanizmo idėjas ir principus. Gyventojų iniciatyvos Vilniuje irgi palaikomos – projekte „Dalyvauk!“ galima teikti siūlymus transformacijoms.

Savo tyrimui pasirinkote Švitrigailos gatvę. Kodėl ją?

Analizuodama apklausos rezultatus, pastebėjau miesto vietas, kuriose emocijos staigiai kinta. Kartais – iš teigiamų į labiau neigiamas arba tokias, kuriose vienu metu vyrauja keletas skirtingų. Šias vietas savo tyrime pavadinau emociniais lūžiais. Siekdama suprasti, kodėl šios vietos yra būtent tokios, tyrinėjau urbanistinius vietos požymius: kvartalų dydį, proporcijas, užstatymo tankį, intensyvumą, viešųjų erdvių sistemą ir kita. Tyrimas atskleidė, kad dauguma miesto emocinių lūžių atsiranda geležinkelio, aktyvių gatvių, taip pat ten, kur vyko arba vyksta daug urbanistinio audinio pokyčių. Viena jų – Švitrigailos gatvė, kurią formuoja pramonės kvartalai, sparčiai besikeičiantys į verslo centrus, nors šalia dar tebėra ir sodybinis priemiesčio užstatymas, ir sovietinės masinės statybos daugiabučiai. Urbanistinis audinys čia fragmentuotas ir įvairialypis, todėl nekeista, kad ir emocinis miesto fonas šioje vietoje nėra pastovus. Taip pat ši gatvė yra vienas iš kelių į miesto centrą, pagrindinis iš oro uosto. Buvo įdomu eksperimentuoti, kokią formą ši vieta gali įgyti, projektuojant ją pagal emocinės architektūros principus.

Ar skiriasi Vilniaus senamiesčio, Naujamiesčio ir naujųjų rajonų poveikis žmonių emocijoms?

Tyrimas patvirtino literatūros analizėje rastus teiginius. Senamiesčio urbanistinis audinys pasižymi tankiu viešųjų erdvių tinklu, kreivomis gatvėmis, kurios judant atveria naujas perspektyvas, pastatai proporcingi gatvių pločiui. Pirmieji aukštai aktyvūs, fasaduose gausu detalių, tekstūrų. Pastatų spalvos skirtingos, bet  neprovokuojančios, jos kuria vientisą estetišką aplinką. Čia taip pat gausu vietos ženklų – paminklų, bokštų, išraiškingų statinių, kurie ne tik padeda geriau orientuotis aplinkoje, bet ir tampa susitikimų taškais, kuria vietos jausmą. Todėl senamiestis yra vieta, kurioje vyrauja teigiamos emocijos  – laimė ir ramybė.

Naujamiestis dabar smarkiai keičiasi, čia daugiau triukšmo, kurį kelia transportas, gatvės  –  tiesios ir plačios. Jomis eidamas žmogus nesijaučia taip gerai, kaip senamiestyje, čia per mažai dirgiklių. Dėl šios priežasties Naujamiestyje vyrauja nuobodulys ir susitelkimas – žmonės jaučiasi provokuojami, neįsitraukę į aplinką.

Nauji rajonai Vilniuje labai skirtingi, sunku apibendrinti. Štai Paupys, tyrimo duomenimis,  įvertintas teigiamai – jo urbanistinis audinys masteliu, kvartalų dydžiu ir kitais požymiais primena šiuolaikišką senamiestį. Tikiuosi, panašų teigiamą pokytį galėsime kada nors pamatyti ir Vilkpėdėje, Žirmūnuose.

Ar tikite, kad jūsų tyrimas gali tapti realiu įrankiu formuojant miesto politiką?

Manau, kad šis tyrimo metodas jau dabar gali identifikuoti miesto teritorijas, kurioms reikia pokyčio. Tobulinant jį, galima sukurti priemones, kurios padėtų spręsti skirtingas problemas. Pavyzdžiui, kai vienoje vietoje susiduria daug skirtingų emocijų ar kai didelėje teritorijoje vyrauja tik viena emocija.

Svarbu, kad tyrimas būtų pritaikomas konkrečiam miestui, o tyrimo dalyviai būtų to miesto gyventojai.

Kokį Vilnių įsivaizduojate ateityje?

Tikiuosi, kad Vilnius bus tankesnis, bet žalesnis; gyvesnis, bet ramesnis; inovatyvus, bet išlaikantis istorinę atmintį. Tikiuosi, kad miesto ritmas derės su žmonių ritmu, erdvės leis ir sustoti, pailsėti nuo šurmulio, ir įtrauks į veiklas.

Už studento mokslo darbą, skirtą Vilniaus miestui, gavote Vilniaus klubo premiją. Ar šis įvertinimas jums svarbus?

Kai rašiau darbą, ne kartą šmėstelėjo mintis, ar ši tema nebus įdomi tik man, dėstytojams ir kolegoms. Labai džiaugiuosi, kad tyrimas ir jo idėjos pasiekė ir kitus, tai neabejotinai skatina mąstyti apie tolesnį akademinį kelią.

Pranešimą paskelbė: Laisvė Radzevičienė, Laisvės žodžiai, MB