Šeši patarimai medinių namų priežiūrai ir rekonstrukcijai

Medinių pastatų Lietuvoje apstu, tačiau kur bepasisuksi, seni, sukrypę, kiaurais stogais medinukai vis dar „bado akis“, o tokių pastatų savininkai, norėdami imitis remonto ar rekonstrukcijos darbų, ne visuomet žino nuo ko ir pradėti.

Nors susidomėjimas medine statyba auga, senais mediniais pastatais vis dar rūpinamasi per mažai. Medinė architektūra yra gan trapi ir pažeidžiama, tad kaip gi reikėtų prižiūrėti tokį būstą, pataria architektas Vincas Brezgys, bene žymiausio Vilniuje Užupyje esančio medinio pastato, kur šiuo metu įsikūręs Medinės miesto architektūros muziejus, rekonstravimo projekto bendraautorius.

„ID Vilnius“ projektų vadovas V. Brezgys sako, kad rekonstruoti prieš pusantro šimto metų statytą medinį pastatą buvo tikras iššūkis. „Teko atitiesinti sukrypusias ir vietomis puvinio pažeistas rąstines sienas, atkurti sunykusius dekoro elementus. Būtent tuomet atsiskleidė architektūros grožis ir paties pastato vertė“, – pasakojo architektas.

Pasivaikščiojus kad ir po Vilniaus Žvėryno ar Užupio rajonus akį traukia sutvarkyti senieji mediniai pastatai, tačiau negali užmerkti akių prieš kadaise buvusius gražius, tačiau metų išbandymų neatlaikiusius pastatus.

Tad nuo ko gi reikėtų pradėti? V. Brezgys sako, kad pirmiausia reikėtų įvertinti sudedamąsias pastato dalis. Demontavus apdailą reikėtų įvertinti rąstų, perdangų, stogo ir kitų laikančių konstrukcijų, būklę. Tad turėtų būti atliekami konstrukciniai tyrimai ir įvertinta, ar pastatas nėra pasėdęs, kokios būklės pamatai – gal juos reikėtų sustiprinti, ar apatinis vainikas nepaveiktas puvėsio. Tik įvertinus esamą namo būklę, reikėtų susidaryti pastato sutvarkymo planą.

Jei namo rąstai nunykę, pažeisti puvėsio, namą reikėtų išramstyti ir sukelti domkratais, bei pažeistas rąstų dalis protezuoti, pakeičiant analogiškais naujais. Toks būdas nėra pats pigiausias, tačiau patikimiausias, jei norima mediniu pastatu naudotis dar ilgai. Svarbu tai, kad darbus atlikti turėtų tik patyrę atitinkamos srities meistrai.

Antra, reikėtų atlikti tyrimus, ar mediena nėra paveikta grybo ar pelėsio. Jei visgi jo yra, reikėtų cheminėmis priemonėmis jį išnaikinti. Nesustabdžius grybo plitimo, jis toliau ardys medieną ir namas greičiau sunyks. Be to, pelėsis nėra gerai ir žmogaus sveikatai.

Trečia, būtina patikrinti medinių perdangų, balkių būklę. Galbūt stogas kažkur praleidžia vandenį ir balkiai yra paveikti drėgmės. Tad pirmiausia reikėtų pašalinti išorinius drėgmės veiksnius ir sutvarkyti perdangų būklę. Galbūt reikia keisti visą, ar dalį konstrukcijos, tačiau tai yra esminiai medinio pastato elementai ir juos būtina sutvarkyti.

Ketvirta, reikia patikrinti, ar namo stogas yra sandarus, kad medinės konstrukcijos nebūtų pažeistos lietaus ar sniego. Stogo danga privalo būti sandari. Jei pastatas labai senas, stogas dažniausiai būna kiauras, galbūt sovietmečiu uždengtas asbestinio šiferio lakštais. Istoriškai tokių dangų anksčiau nebūdavo. Daugumos medinių XIX–XX a. pastatų stogai buvo čerpiniai arba skardiniai. Tad susidėvėjusią stogo dangą geriausia dengti tradicinėmis medžiagomis, taip išsaugant jo autentiškumą. Stogo dangą geriausia tikrinti pavasarį ir sutvarkyti iki rudens. Be to, reikia nepamiršti pasirūpinti ir lietloviais bei lietvamzdžiais.

Penkta, reikia pasirūpinti tiek dūmtraukiais, tiek elektros instaliacija. Turi būti užtikrinta, kad namas bus saugus jį šildant ir naudojantis elektra.  

Ir galiausiai – puošybos elementai. Tai priklauso, koks tas namas buvo, ar norima jį atkurti pilnai su puošybos elementais, o galbūt interjeras ir eksterjeras yra atnaujinamas. Tikrai gražu, kuomet langų, durų ar sienų puošybos elementai yra atkuriami. Žinoma, galima išsaugoti namo charakterį jį renovuojant, tačiau galima ir negrįžtamai jį sunaikinti. Ne visi meistrai išmano medinių pastatų tvarkymo specifiką, tad norint „prikelti“ senuosius pastatus naujam gyvenimui, svarbiausia rasti meistrą „iš didžiosios raidės“.

„Tiek prieš pusantro šimto metų, tiek ir dabar svarbiausia – meistras, gebantis įvertintų pastato būklę ir nustatytų reikiamų darbų eiliškumą. Juk architektai ir anksčiau, ir dabar parengia projektą, bet visus darbus atlieka meistrai“, – akcentavo „ID Vilnius“ projektų vadovas.

Pasak V. Brezgio, daug medinių pastatų yra išlikę senosiose dvarų sodybose, o štai Vilniuje jų vis dar nemažai Šnipiškėse, Užupyje ar Žvėryne. Jei jais nebus pasirūpinta, šie pastatai tikrai sunyks, tad vilniečiams verta pasidomėti ir miesto skiriama parama medinės architektūros rekonstrukcijai.

Pastato būklė labiausiai priklauso nuo jo priežiūros. Jei yra nuosekliai tvarkomi atsirandantys smulkūs gedimai, dažniausiai sudėtingų ir brangių darbų nebeprireikia. Visgi, jei pastatas įtrauktas į kultūros vertybių registrą, jo rekonstravimas gali būti kiek sudėtingesnis.

Pranešimą paskelbė: Živilė Čepaitė, UAB „Komunikaciniai projektai”