Kaip sutaupyti 20 proc. karštam vandeniui ruošti ir sumažinti užsikrėtimų riziką

Covid-19 priminė, kad virusai ir bakterijos yra pavojingi. Jeigu nuo koronaviruso ginamės kaukėmis, tai legionelės, sukeliančios sunkią plaučių uždegimo formą, gali tykoti kiekvienuose namuose ir bet kur, kur įrengtas vandentiekis.

Kaip vandentiekis tampa pavojingu įrenginiu?

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras primena, kad legionelės (mokslinis pavadinimas – Legionella) bakterijos plinta per vandens dulksną, dažniausiai dėl netinkamai prižiūrimos ar sukonstruotos vandentiekio sistemos. Jos dauginasi, kai vandens temperatūra turi 20–50° C ir žūva, kai vanduo pasiekia >60° C temperatūrą. Tačiau, jei karšto vandens sistema yra užteršta, reikia dar aukštesnės temperatūros. 

Karšto vandens sistemų prižiūrėtojai privalo gyventojams tiekti tinkamos kokybės karštą vandenį, taikyti profilaktines priemones. Būtina, kad, atliekant terminę dezinfekciją, gyventojai atsuktų visus čiaupus. Vieša paslaptis, kad gyventojai to beveik nedaro. Vadinasi, ši priemonė nėra panacėja.

Antra šios problemos dedamoji – paprastai naujos statybos daugiabučiuose įrenginėjamos ilgos vandentiekio sistemos, kurias lemia vis mažesnis stovų skaičius, taip dar labiau didinant užsikrėtimo legionelioze riziką. Prie to pridėjus pomėgį keliauti, įsirengti kuo daugiau įvairių prietaisų vonios ir tualeto patalpose, vandens užsistovėjimas ir karšto vandens atvėsimas sistemoje dar labiau didėja. Tokiu būdu susidaro idealios sąlygos legionelėms veistis.

Kad namų vanduo netaptų rizikos faktoriumi, būtina laikytis 3 taisyklių: 

 1. Karštas vanduo turi būti ne žemesnės negu 60° C temperatūros, o šaltas – ne aukštesnės negu 25° (EN 805 reikalavimai).
2. Vanduo (karšto ir šalto vandens vamzdynuose) privalo nuolat keistis – negalima leisti jam užsistovėti.
3. Karšto vandens geriau neruošti talpose – jos tampa legionelės židiniais.

Atsukus vieną čiaupą, vanduo pasikeičia visame bute

Kad užsikrėtimo rizika nepriklausytų vien nuo administratorių taikomų, bet gyventojų netinkamai vertinamų dezinfekcijų, inžinieriai siūlo alternatyvius vandens tiekimo sistemos sprendinius. 

„Vienas tokių – įrengti karšto vandens recirkuliacinę sistemą, – siūlo įmonės „Uponor“ direktorius Marius Pastarnokas. – Bet praktika rodo, kad tokia sistema labai retai įrengiama teisingai. Šiuo atveju sistemoje reikia palaikyti aukštą karšto vandens temperatūrą, taip didinant energijos nuostolius vamzdynuose, kylant grėsmei nusiplikyti. Taigi šis sprendimas padidina sąskaitas ir nėra saugus.“

Recirkuliacinė sistema buvo montuojama sovietmečio daugiabučiuose, kuomet atskiri butų blokai turėdavo vandentiekio stovą. Priklausomai nuo pastato projekto, jų galėdavo būti ir keli: atskiri vonioje ir virtuvėje. Tokiu atveju atšakos nuo stovų yra trumpos ir užtikrinti higieną paprasčiau.

Naujos statybos daugiabučiuose dominuoja pastatai su vienu stovu laiptinėje, toliau paskirstant karštą vandenį butams nemažais atstumais, dėl ko įspėja ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Naudojant tokią sistemą, pastebi M. Pastarnokas, recirkuliacija užtikrinama tik stove: net terminė dezinfekcija nepasiekia privedamųjų ir paskirstomųjų vamzdžių.

Pažangesnis sprendimas, neleidžiantis užsistovėti vandeniui, – žiedinės vandentiekio sistemos. Tokiu atveju vandens prietaisai jungiami U formos alkūnėmis, o vamzdynas sujungiamas į uždarą žiedą. Skirtingai nuo kolektorinės sistemos, kai iki prietaisų atvedamos atskiros atšakos ir vandens pasikeitimas vyksta tik konkrečioje atšakoje, žiedine sistema sujungus prietaisus, vanduo pasikeičia visame buto vamzdyne. Atsukai vieną čiaupą arba nuleidai vandenį klozete – vanduo pasikeitė visame bute.

„Vandentiekio sistemų standarte (EN 805-5) nurodyta, kad vanduo pastato vamzdyne turi pasikeisti ne rečiau kaip per 7 dienas, o Vokietijoje, kuri itin rūpinasi gyventojų sveikata, – ne rečiau, kaip per 3 dienas. Vadinasi, jeigu gyventojai savaitgalį nebuvo namuose, grįžus būtina pakeisti vandenį sistemose, – sako M. Pastarnokas, aiškindamas, kodėl Europoje vis labiau plinta žiedinio skirstymo sistema, sudaranti sąlygas greitai vandens kaitai, net naudojant tik vieną prietaisą. – Tokiose sistemose nelieka užsistovinčio vandens jokiose vamzdyno dalyse, o tokių rezultatų negali pasiekti, nei trišakinė, nei kolektorinė paskirstymo sistema.“

Tačiau efektyviausiu būdu laikomas karšto vandens sistemų decentralizavimas.

Kodėl geriausia rinktis decentralizuotas sistemas?

Pačiu efektyviausiu būdas, kuris gali užtikrinti tiekiamo karšto vandens higieną daugiabučiuose ir visuomeniniuose pastatuose, – decentralizuotos karšto vandens sistemos įdiegimas. 

Šiuo atveju, kaip aiškina „Uponor“ vadovas, karšto vandens ruošimas yra perkeliamas prie vartotojo – jis butuose ruošiamas momentiniu būdu per šilumokaičius, naudojant šildymo sistemos termofikatą, vadinamąjį šilumos nešėją.

„Taip užtikrinamos visos 3 anksčiau minėtos sąlygos. Kadangi karštas vanduo ruošiamas tik tada, kai jo reikia, t. y. atsukus čiaupą, karšto vandens temperatūra gali būti žemesnė nei centralizuoto karšto vandens ruošimo atveju, nes nebėra karšto vandens ir jo recirkuliacijos nuo vamzdynų iki vartotojo“, – sako M. Pastarnokas.

8 decentralizuotos sistemos pranašumai:

1. Nereikia karšto vandens ir recirkuliacijos magistralių, stovų, vamzdyno, kur paprastai veisiasi legionelės.2. Galima planuoti vieno stovo sistemas, nes lieka tik šalto vandentiekio ir termofikato vamzdynas, kurių atstumas iki vartotojų gali būti didesnis.
3. Didesnis sistemos patikimumas – bendrose pastato patalpose lieka tik vandentiekio ir termofikato vamzdynas, karšto vandens šilumokaičiai butuose veikia prie žemesnių temperatūrų, todėl mažiau kalkėja.
4. Paprasčiau panaudoti alternatyvius šildymo šaltinius (saulė, šilumos siurbliai ir pan.), nes galima panaudoti šildymo talpas, kurioms taikomi mažesni reikalavimai.
5. Vartotojai šildymą ir reguliuojamus „gyvatukus“ gali naudoti ištisus metus – pagal pageidavimą.
6. Sistema efektyvesnė energiniu požiūriu, nes montuojama mažiau šiltų vamzdynų, galima ruošti žemesnės temperatūros karštą vandenį ir nereikia terminio dezinfekavimo.
7. Nereikia karšto vandens apskaitos prietaisų.
8. Vertinant kartu su energijos kiekiu, kurio reikia vamzdynų terminei dezinfekcijai, kasmet galima sutaupyti daugiau kaip 20% visų sąnaudų.

UPONOR iliustr. 

Pranešimą paskelbė: Lida Lapkienė, MB „Redakcija plius”